Birþelis – puikus metas pakalbëti apie jaunimà. Mat mënesio pabaigoje Kaune vyks Lietuvos jaunimo dienos. Miestas bus pilnas nenustygstanèio jaunimo, – gyvas priekaiðtas santûriø ir dievobaimingø, subrendusiø tikinèiøjø akyse. Prisipaþinkime: daþnai pritrûkstame pakantumo judriam ir impulsyviam jaunøjø baþnyèiø lankytojø elgesiui (jau nekalbant apie maþylius drausminanèius þvilgsnius, visam gyvenimui paliekanèius jiems grieþto, slogaus ir greit ásiþeisti linkusio Dievo áspûdá). Dël visø ðiø prieþasèiø „Artuma“ nusprendë jaunimo vietà ðiandienos katalikø pasaulyje apsvarstyti iðsamiau ir – tikriausiai – ne paskutinákart.

Taigi, „Kà jaunystëje duoda Dievas – varþtus ar sparnus?“, – klausë „Artumos“ redakcija savo autoriø ir taip pat pasiryþo kelti klausimà, – su tam tikra prieðprieða, – ar Baþnyèiai reikia jaunimo, ar jis jauèiasi laukiamas baþnyèiose? Nëra abejonës, kad amþinam ir amþinai jaunam Kristui reikia jaunimo. Bet ar reikia jaunimui Dievo, ar noriai jaunimas Jam dëkoja? Valdonë Minciûtë kalbino jaunuolius, kurie... atsivertë rengdamiesi Sutvirtinimo sakramentui! Su Dievu linksmiau, sakë jie: „Reikia á Dievà tikëti linksmai, su dainom! Reikia jaunimui pateikti Dievà ið priimtiniausios pusës, o ði ir yra tokia. Nors blogosios pusës kaip ir nemaèiau, bet ði – dþiaugsmingoji Dievo pusë – yra labai patraukli jaunam þmogui.“

Vaida Spangelevièiûtë-Kneiþienë demaskuoja stereotipà, esà jaunimui Dievas nerûpi, jiems tik vëjai galvoje. Atëjo metas iðgirsti jaunimo praðymà liudyti savo bûdu, su jautria emocija: „Leiskite bûti savimi – nusilenkti Kûrëjui savu bûdu ir ið dþiaugsmo, kaip maþam vaikui, iðkelti rankas“, – mintimis dalijosi kalbintas jaunimas. Argi po tokio praðymo galëtume sakyti, kad jaunimui nebëra aktualûs dievoieðkos klausimai ir pastangos rasti Dievà – laukiantá, mylintá, iðmintingà – savo gyvenime? Taèiau klausimas, kà patys, asmeniðkai, nuveikëme, kad jaunimas jaustøsi laukiamas tarp praktikuojanèiø katalikø, tebëra atviras...

Tëvas Antanas Saulaitis SJ kaip visad ðiltai pasakoja apie jaunimà, vertinantá rekolekcijas gamtoje, kur èia pat, po þvaigþdëtu Vieðpaties dangum, gali ieðkoti atsakymø á egzistencinius sielos klausimus. Jaunimo tikëjimo tæstinumo kontekste Zita Truèionienë kalba apie bûtinybæ gerinti vaikø rengimo Pirmajai Komunijai pedagogikà. Antanas Gailius svarsto akademinës sielovados trûkumà: jaunimas, baigæs mokyklà, kurioje buvo dëstoma tikyba, atsiduria dvasiniame apleistume ir atsakymø á gyvenimo klausimus ieðko interneto erdvëje, kur pasiûla – itin ávairi... Jauni þmonës netgi atsiduria prekiautojø „sëkme“ pinklëse – jø siûlomus laimës receptus kritikuoja psichologë Zita Vasiliauskaitë.

Apie tikëjimo liudijimà savo gyvenimu, apie gyvenimà ðalia Jono Pauliaus II ir áspûdþius ið prieð dvideðimtá metø vykusio Šventojo Tëvo vizito skaitykite specialiame interviu su kardinolu Stanisùawu Dziwiszu, atvykusiu á Lietuvà atstovauti popieþiui Kauno arkikatedros 600 m. jubiliejuje. In memoriam skiltyje prisimenamas prieð pat Sekmines pas Vieðpatá iðkeliavæs katalikiðkos spaudos, Dievo þodþio ir Dvasios aistringasis darbininkas Vincas Kolyèius. Jo mintys apie romaus nuolankumo palaiminimà teprimena mums, kaip rasti kelià á gyvenimà, atspindintá Kristø: „Tikrasis nuolankumas yra vidinë þmogaus bûsena, neturinti nieko bendro su tokiais iðvirðiniais veiksmais, kaip rinktis paskutinæ vietà, maþai kalbëti, prastai rengtis, bûti akis nunarinusiam, dûsauti“, – liudijo ne tik þodþiais, bet ir savo gyvenimu Vincas Kolyèius.

Biblijos prasmës aiðkintojas kun. Danielius Dikevièius (beje, neseniai deleguotas á Lietuvos Biblijos draugijos valdybà) kritikuoja daþno kataliko nuostatà, esà Dievui skirtas tik baþnyèios getas. Apie bûtinybæ Baþnyèiai gráþti prie esmës – krikðèioniðko tikëjimo kaip druskos, – Sekminiø iðvakariø Vigilijoje Šv. Petro aikðtëje kalbëjo ir popieþius Pranciðkus, ið kurio lûpø jau ne vienà kartà girdëjome apie troðkimà matyti Baþnyèià neturtingà. „Mûsø krizë ðiandien yra ta, kad jei kiek nusmunka indëliai banke, klausiame, kaip tai ámanoma, taèiau kad þmonës mirðta ið bado – tai normalu. Neturtinga Baþnyèia ir Baþnyèia vargðams turi kovoti su tokiu mentalitetu“, – iðskleidë savo mintá popieþius.

Taigi iðsivëdinkime, plaèiai atverkime baþnyèiø ir savo ðirdþiø duris. O pirmàjá birþelio sekmadiená, minëdami Tëvo dienà, – su meile pasveikinkime juos ir melskime stiprybës: jiems, padedantiems þengti savo vaikams pirmuosius tikëjimo þingsnius, þingsnius Dievo karalystës link.

Rûta Lazauskaitë